Urtė Peleckytė

“Tikėk savo svajonėmis ir Tau priklausys ateitis. Jei kažkas ir nepasiseka, ar nusvyra rankos, visada turiu svajonę, kuri vestų pirmyn”, – sako projekto “Mes – Švedijos lietuviai” dalyvė Urtė ir užkrečia šiuo požiūriu į gyvenimą. Ir tikrai – juk šiai jaunai moteriai vos 30, o siekti tikslų ir visą gyvenimą mokytis ji, rodos, tikrai moka.

“Džiaugiuosi savo ryžtu mokytis. Lietuvoje baigiau farmaciją, po to – verslo vadybą ir vis toliau mokausi ir ieškau galimybių tobulėti”, – pasakoja Urtė. Lietuvoje dar studijuodama Lietuvos sveikatos mokslų universitete, ji pradėjo dirbti vaistinėje ir ten plušėjo net 7-erius metus. Kol vieną dieną sugalvojo naujų galimybių bei iššūkių paieškoti svetur ir taip atsidūrė Švedijoje. O čia savo specialybės neapleido – ir toliau sėkmingai darbuojasi vaistininke. “Kiekvieną dieną džiaugiuosi, kad galiu padėti žmonėms, kurie ateina į vaistinę ir išeina su šypsena. Tuomet žinau, kad gydo ne vien tik vaistai, bet ir geras žodis”, – pasidalija projekto dalyvė.

Per pastaruosiu pora metų gyvenimo Švedijoje, Urtė pasakoja patyrusi įvairių jausmų. ”Pradžioje buvo tikrai labai daug neigiamų emocijų, kol po truputį viskas aiškėjo, daug kas tapo pažįstama ir po truputį nusistovėjo. Čia labai daug laisvės – pradedant neaprėpiama gamta ir baigiant žmonių laisvu mąstymu”, – sako jauna moteris, į Švedijoje esantį mažą Årjäng miestelį persikėlusi gyventi po gyvenimo patirties Kaune, Utenoje ir net mažame miestelyje Anykščių rajone.

Ir nors Švedijoje ji vis labiau apsipranta, kaip pati sako – gimtieji namai ir šalis jai yra labai brangūs, ir kuo ilgiau čia gyvena, tuo labiau tuo įsitikina. “Dažnai tenka išgirsti neigiamų žodžių iš tautiečių apie Lietuvą, bet aš – priešingai – didžiuojuosi Lietuva ir su malonumu pasakoju, kokia ji graži, kokias tradicijas turime ir kiek daug nuveikiame, nors ir žemėlapyje pakankamai maži esame. Kadangi mano mama dėstė kalbos kultūrą, nuo pat mažens buvau mokoma gerbti lietuvių kalbą, suprasti kokia ji yra svarbi. Tėveliai lankė folkloro ansamblį, todėl užaugau girdėdama tradicines dainas, matydama visas senąsias švenčių tradicijas”, – dalijasi Urtė.

Gyvenadama čia, moteris stengiasi visą savo laisvą laiką skirti kelionėms po Švediją ir svajoja nukeliauti į Švedijos šiaurę, pamatyti Šiaurės pašvaistę, pasivažinėti sniego motociklu ir pasigrožėti ledo viešbučiu. Tarp jos pomėgių – ir skaitymas bei važinėjimas motociklu. “Gaila, kad ne dažnai tenka pagaudyti vėją, tačiau tikiuosi, kad tam atrasiu vis daugiau ir daugiau laiko ir kada nors pasieksiu net kalnų viršūnes”, – savoja Urtė.

Ir nenuostabu, kad jos svajonės ekstremalios – juk ir su gyvenimo iššūkiais jai susidoroti, kaip pati sako, gana lengva. “Dažnai darau tai, ko bijau ar nežinau, tam kad po to galėčiau pasidžiaugti savo pasiekimais ir drąsa”, – pripažįsta projekto herojė, kurią draugai apibūdina kaip tikrą nenuoramą.

Ką ji patartų lietuviams, atsikrausčiusiems į Švediją? “Stengtis kuo greičiau įsilieti į šalies gyvenimą, atrasti veiklos, pomėgių, bendraminčių ir, žinoma, mėgautis kiekviena akimirka. Jei ir sunku pradžioje, stengtis tai priimti kaip naują patirtį, naujas pamokas, kurias praėjus pasidaro žymiai lengviau.”