Rūta Žičkienė

“Kaip ir dauguma lietuvių, atsidūriau 2008 m. finansinės krizės spąstuose, kuomet dauguma jaunų šeimų buvo nusipirkę būstus už išpūstas kainas iš banko paskolų, o per krizę algos buvo karpomos, visi priedai nuimami, o būstų net už pusę pradinės kainos nebebuvo įmanoma parduoti. Tad man kaip ir daugumai lietuvių tuo metu, teko ieškoti išeities, o mano atveju tokia išeitis buvo išvažiuoti į Švediją, nes čia jau gyveno mano sesuo, kuri labai džiaugsmingai priėmė mane su mano vaikais pas save”, – savo istoriją pradeda projekto “Mes – Švedijos lietuviai” dalyvė Rūta.

Lietuvoje po gimnazijos Rūta įgijo muzikos pedagogės specialybę ir savo veiklą stipriai susiejo su kultūra, etnologija bei muzika. “Gyvenau labai aktyvų socialinį gyvenimą – vadovavau meno kolektyvams ir pati dalyvavau įvairiuose Telšių folkloro ansambliuose ir choruose, o ir darbas kultūros namuose buvo labai mėgstamas, tad apsispręsti išvykti buvo labai sunku”, – sako Švedijos lietuvė.

Švedijoje, pasak jos, didesnės galimybės buvo panaudoti specialybės pedagoginę dalį. Tad jos tobulinimui Rūta ėmėsi studijų Stokholmo universitete, kur įgyjo ikimokyklinės pedagogikos mokytojo kompetenciją. Jau 10 metų pagal šią specialybę ir dirba vaikų darželyje Stokholme. O socialinio gyvenimo bei darbo su kultūra poreikį užpildo Lietuvių bendruomenės veikloje, kurioje dalyvauja nuo 2010 metų. Per šį laikotarpį Rūta pabuvojo ir Stokholmo lietuvių bendruomenės pirmininke, o šiuo metu eina net visos Švedijos lietuvių bendruomenės pirmininkės pareigas.

“Lietuvoje nuo paauglystės domėjausi senaisiais lietuvių papročiais bei tikėjimais, priklausiau Romuviečių bendruomenei, o ir studijuojant bei dirbant Lietuvoje, veikla buvo stipriai susijus su lietuvių kultūra, papročiais, tradicijom bei folkloru ir ši aistra niekur nedingo. Gyvenant Švedijoje mėgaujuosi galėdama supažindinti vietinius su nuostabia mūsų šalim ir turtinga jos kultūra, o tą darau per visuomeninę, darbinę ir asmeninę veiklą”, – sako Rūta, šiuo metu gyvenanti Stokholme, o Lietuvoje kilusi iš Šilutės, kurios ambasadore šiuo metu sako turinti garbės būti. Prieš išvykdama į Stokholmą ji 10 metų praleido studijuodama ir dirbdama Telšiuose. – “Žemaičių kultūra man irgi yra labai svarbi bei artima, turiu net Žemaičio pasą, kurį gavau už nuopelnus saugant žemaitiškas tradicijas ir papročius.”

Ir nors Rūtos gyvenimas ir mintys stipriai susiję su Lietuva, Švedijoje ji sako besijaučianti labai gerai. “Stokholmo jaučiuosi taip, lyg čia visada ir turėjau būti. Man viskas čia priimtina – ir bendras tautos mentalitetas, ir kultūra, ir nepakartojamas gamtos grožis bei požiūris į ją. Tačiau kaip bebūtų, esu kilus iš Lietuvos ir visos mano šaknys yra iš ten, tai to labiausiai man ir trūksta – artimųjų bei vietų su brangiais prisiminimais, su daug nostalgijos bei sentimentų…”, – jausmais dalijasi projekto dalyvė.

Per daugiau kaip dešimtmetį Švedijoje Rūta spėjo labai daug nuveikti ir savo užsispyrimu ir atkaklumu labai džiaugiasi. “Labiausiai džiaugiuosi savo asmeniniais pasiekimais, kad niekada nepasidaviau, neišdaviau svajonių ir sugebėjau išauklėti savo vaikus puikiais žmonėmis. Visuomeninės veiklos srityje džiaugiuosi, kad su bendraminčių grupe sugebėjom pertvarkyti bendruomenės struktūrą, kad atitiktume Švedijos ne pelno siekiančių organizacijų modelį ir buvome pripažinti kaip etninė grupė, o to pasekoje susikūrė ne vienas labai reikalingas ir labai sėkmingai veikiantis bendruomenės skyrius – tarp jų ir Lietuvių jaunimo bendruomenė.

Profesinėje srityje labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi Šiaurės Ministrų Tarybos, Nordplus Junior programos, ikimokyklinio ugdymo pedagogų mainų projektu “Learning bridges over the Baltic sea”, kurį inicijavom kartu su švede kolege ir kurios vadove buvau aš. Mainų programa vyko tarp Stokholmo (Švedija), Narvos (Estija), Palangos (Lietuva) bei Šiaulių (Lietuva) ikimokyklinio ugdymo įstaigų. Didžiausia mano svajonė – susieti savo profesinę ir visuomeninę veiklą kiek įmanoma daugiau su Lietuva – per bendrus projektus, patirties mainus ir visais kitais įmanomais būdais”, – pasakoja Rūta ir rodos šiais dalykais neįmanoma nesididžiuoti – kiek nuveikta savo šeimos, bendruomenės labui bei stegiantis keistis gerosiomis praktikomis tarp Švedijos ir Lietuvos.

Išgirdus Rūtos gyvenimo moto, tampa aišku kaip jai taip gerai einasi per gyvenimą. “Kai buvau paauglė, visur pas mane buvo aprašinėta – Gyvenk ir Žvenk… Dabar galvoju irgi panašiai – gyvenkim šia diena, šiuo momentu, o stiklinė visada gali būti pusiau PILNA, jei tik norėsi ją tokia matyti”, – šypsosi projekto dalyvė, prie visų darbų ir veiklų dar labai mėgstanti keliauti, muzikuoti, bei sodininkauti.

Ką Rūta patartų į Švediją atvykusiems gyventi lietuviams? “Gyvenkit ir žvelkit į pasaulį atvira širdim bei laisva dvasia. Su pagarba domėkitės vietine kultūra bei gyvenimo stilium, bet nepraraskite savo identiteto. Visada ir visur bus žavingi tie žmonės, kurie bus pasitikintys savimi, nuoširdūs ir besidžiaugiantys gyvenimu. Įdomiausi Jūs esate tokie, kokie esat iš tikrųjų, o ne tokie, kokiais įsivaizduojate, kad kiti Jus norėtų matyti.”