Ramunė Drankinaitė

  • 33 metai
  • 7 metai Švedijoje
  • Prekybos finansavimo specialistė

“Man atrodo, kad į Švediją atsikrausčiau netyčia. O gal vaikystėje mama pati to nenorėdama įkalbėjo: kartais, kai būdavom prie jūros ir aš smalsiai žiūrėdavau į horizontą ir klausdavau, o kas anapus, ji sakydavo ”dugnu, dugnu ir į Švediją”, – juokiasi projekto “Mes – Švedijos lietuviai” dalyvė Ramunė: “Vėliau ”netyčia” pradėjau mokytis švedų kalbos, atvykau į Švediją Erasmus studijų, vėliau beveik ”netyčia” likau Erasmus praktikos, po kurios, apžavėta Stokholmo, pasilikau čia neribotam laikui”.

Lietuvoje Ramunė studijavo leidybos bakalaurą ir skandinavistikos magistrą. O atvykusi į Švediją darbuojasi tarptautinėje BillerudKorsnäs AB kompanijoje finansų skyriuje ”Trade Finance” (prekybos finansavimo) specialiste.

“Kartkartėmis taip pat verčiu kino filmų subtitrus įvairiems Lietuvos kino festivaliams. Šia veikla užsiimu jau keletą metų. Iki koronos krizės vesdavau šokių pamokas, prisidėdavau prie įvairių bliuzo šokių ir renginių organizavimo. Nors tai buvo laisvalaikio veikla, o ne darbas, pagal tam atiduotas valandas galima tarp jų dėti lygybės ženklą”, – pasakoja LJB narė, savo kūrybingumu, idėjomis ir darbštumu prisidėjusi prie daugybės bendruomenės svarbiausių projektų ir renginių.

Būtent savanoriška veikla ir yra didžiausias Ramunės varikliukas. Be jos, atrodo, šiai jaunai moteriai gyventi nepavyktų: “Turbūt labiausiai džiaugiuosi įvairiomis savanoriškomis veiklomis, su Swedish Swing Society surengtais socialinių šokių renginiais. Man gera kurti erdvę, kurioje susitinka patys įvairiausi žmonės, tiek amžiumi, tiek profesija, tiek gyvenimo būdu, ir kur jie visi gali būti lygiaverčiai; kurioje jiems gera kartu būti, susitikti, leisti muzikai užvaldyti kūną ir sielą”.

“Taip pat man daug gerų emocijų suteikė savanoriavimas su imigrantų vaikais, padedant jiems ruošti namų darbus, ar projektas, kurio metu mokėme suaugusius važiuoti dviračiu. Ir nors atrodo, kad nenuveikiau nieko tokio, kas pakeistų pasaulį, o ir ambicijų tokių neturiu, man gera prisidėti prie vieno žmogaus pasaulio, jo augimo, naujų potyrių ar tiesiog geresnės dienos”, – dalijasi Ramunė.

Šokti, vaikščioti po mišką, lėkti dviračiu per laukus, gerti arbatą, važiuoti traukiniu, “paskęsti knygoje”, rašyti laiškus, gilintis į kalbų subtilybes bei domėtis poezija – visa eilė Ramunės pomėgių. O jos gyvenimo moto – “Tu esi reikalinga(s)”: “Man atrodo, kad mes visi savo kasdieniais darbais, veiklomis ar žodžiais prisidedam prie kažkokios bendros kūrybos. Nors kartais patiems sunku pastebėti savo indėlį, jis tikrai yra, ir yra reikalingas. Noriu kuo dažniau tai priminti pati sau, ir kitiems”.

Jau septynerius metus gyvendama Švedijoje Ramunė gerokai čia apsiprato, tačiau jaučiasi, kaip pati sako, labai įvairiai: “Pirmiausiai buvo stiprus susižavėjimas, dabar kažkoks gilesnis ir įvairiapusiškesnis ryšys – pamatau vis daugiau šešėlių tame nupasakotame gerovės valstybės modelyje, vis daugiau dalykų, kuriuos man sunku priimti, bet tuo pačiu ir tokių, kurie kuria saugumo ir užtikrintumo jausmą.

Labiausiai man patinka tai, kad Švedijoje daug gamtos, netgi Stokholmo didmiestyje yra miškų, didelių parkų, neretai pakeliui į darbą sutinku kiškį, stirną ar fazaną. Dar man patinka ta šiaurietiška ramybė ir kad yra gerbiama kiekvieno asmeninė erdvė ir asmeniniai pasirinkimai”.

“Tačiau ilgiuosi Lietuvos. Tiesą sakant, neretai atrodo, kad jau visai netrukus ten grįšiu, nors tarsi vis labiau įleidžiu šaknis čia, Švedijoje. Kažkaip dėl pandemijos užsiveriant šalių sienoms sustiprėjo vidiniai klausimai, kur yra mano vieta, ir kur aš turėčiau būti, nes staiga ta kita Baltijos jūros pusė nebeatrodo taip arti kaip anksčiau.

Visada gera grįžti į Lietuvą – ten mano šeima, artimi draugai. Seku Lietuvos aktualijas – tiek politines, tiek kultūrines. Vis atsivežu ar užsisakau knygų lietuvių kalba, nes skaityti būtent gimtąja kalba man teikia didelį malonumą”, – apie ryšį su Lietuva ir pastaruoju metu apėmusias mintis pasakoja Ramunė.

Publikuota 2020-09-10