Lina Mikonienė

“Tai turėjo būti laikinas gyvenimo periodas”, – savo pasakojimą pradeda Lina, Švedijoje skaičiuojanti jau dešimtį metų ir gyvenamosios vietos keisti neketinanti.

Prieš daug metų atsitiktinai atsidūrusi susitikime su Estijos įdarbinimo įmone ji sulaukė pasiūlymo dirbti Suomijoje labai lanksčiomis darbo sąlygomis. “Skambėjo viliojančiai. Pagalvojau – o kodėl ne? Pabandysiu 6 mėnesius įgyti patirties, o toliau gyvensiu ir dirbsiu Vilniuje”, – prisimena moteris.

Pradėjusi lankyti suomių kalbos kursus Lina sako susidūrusi su nelengva jų gramatika ir kalbos vingrybėmis, kas nelabai motyvavo. “Pasimokiau mėnesį ir vėl atsitiktinai pabendravau su kolege, gyvenančia ir dirbančia Norvegijoje. Ji patarė žiūrėti į Švediją ar Norvegiją – kalba lengvesnė ir jokių įdarbinimo firmų nereikia… Gerai, gavoju. Pagooglinau ir radau norvegų-švedų darbo biržų skelbimus, išsiunčiau ‘ant bajerio’ cv į kelias klinikas. Ir jau kitos dienos vakare sulaukiau skambučio iš Mo I Ranos miesto Norvegijoje”, – stebėjosi projekto dalyvė, kuriai buvo pasiūlyta atvykti dirbti tuojau pat. Tačiau vieta jai pasirodė per daug šiaurinė, tad pasiūlymo atsisakė.

Supratusi, kad darbą susirasti nebus sunku, Lina ėmėsi savarankiškai mokytis švedų kalbos ir toliau dalyvauti darbo pokalbiuose. Sako pasiūlymų sulaukusi tiek, kad net pati pradėjo darbui kelti kartelę ir nepuolė bet kur.

“2012 vasario 14 nuvykau į interviu mažoje klinikoje Kronoberg mieste, interviu vyko ‘svengelska’ ir wuolią – pasiūlė darbą. Pagaliau suomių kalbos vargai baigėsi. Visą mėnesį intensyviai mokiausi švedų kalbos ir kultūros pažinimo. Su vyru susikrovėm lagaminus, susirinkom vaikus ir išvykom. Vyras išėjo tėvystės atostogų su 1,5 metų jaunėliu, o penkiametė vyresnėlė net kiek pabumbėjo, kad ten nieko nepažįsta, bet tikėjosi, kad šiaurėje sniego daugiau”, – juokiasi Lina, prisiminusi kaip viskas greitai pasikeitė pasirinkus šį darbo pasiūlymą.

“Man, pavargusiai nuo didelio tempo Vilniuje, tai buvo atgaiva sielai ir kūnui. Visi buvo patenkinti, tad po poros mėnesių priėmėm sprendimą pabūti čia kiek ilgėliau. Pasiėmėm Lietuvoje likusią katytę Murkę ir vertėm naują gyvenimo puslapį”, – štai tokią įdomią persikėlimo į Švediją istoriją prisimena projekto dalyvė, seniau sakiusi, jog iš Lietuvos niekur kitur gyventi tikrai nevažiuos.

Lietuvoje moteris studijavo odontologiją Vilniaus universitete. Vėliau dirbo du darbus bei studijavo papildomai, kad gautų vaikų gydytojo-odontologo kvalifikaciją. Švedijoje ji porą metų dirbo kaip bendrosios praktikos odontologė, norėjo susipažinti su jų sistema. O kai suprato, kad jau įsiliejo į sistemą, panoro vėl imtis darbo su vaikais.

“Teko praeiti sunkius kelius, kad gaučiau specialisto licenciją, nes pagal EU direktyvą reikia studijuoti rezidentūrą iš naujo. Ką gi, pasiraitojau rankoves ir mokiausi. Rezidentūros vietos reikėjo ieškoti pačiai – niekam tu iš EU neįdomus. Po 2 metų išlyginamųjų rezidentūros studijų dirbu savo svajonių darbą”, – apie įveiktus iššūkius pasakoja Lina ir labai džiaugiasi, kad nepasidavė ir užsispyrusiai pasiekė savo profesinį tikslą. Gal ne be reikalo mano, jog yra pozityvus žmogus, visuomet randantis išeitį.

Iš ryčiausio Lietuvos kampelio – Švenčionių rajono – kilusi Lina šiuo metu gyvenu jaukiame miestelyje Blekinge. Nors Švedijoje su šeima ji praleido jau beveik dešimtmetį, sako jog visada išliks lietuve.

Lina po darbų laiko randa ir laisvalaikiui – salsos, bachatos ir kizombos šokiams, jogai, kelionėms, slidinėjimui. Jos gyvenimo tikslas – mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka, išnaudoti laiką maksimaliai, užauginti laimingus vaikus. Tiesiog ramiai gyventi. Išeiti į priešlaikinę pensiją ir keliauti.

Ką ji patartų į Švediją atsikausčiusiems lietuviams?
“Išanalizuokite, susirinkit kuo daugiau informacijos prieš vykstant į kitą šalį. Kad nebūtų kaip mums – sniego jokio, tik jūrinis klimatas vietoj šaltų snieguotų žiemų”, – juokiasi Lina. – “Pasidarykite pliusų ir minusų sąrašą. Susirašykite lūkesčius ir žiūrėkit ar juos galima įgyvendinti. Visada turėkite planą B.”