Jekaterina Patrova

”O kodėl gi ne?” – tai klausimas, projekto dalyvę Jekateriną atvedęs gyventi į Stokholmą. Smalsi, žingeidi moteris, be galo mylinti savo darbą nutarė išlipti iš darbinio ir socialinio burbulo Lietuvoje ir nėrė į švediškus nuotykius. Bet apie viską nuo pradžių.

“Pirmą kartą atvažiavau į Stokholmą 2008 metais vasaros darbams dar būdama studente. Miestas iš karto labai patiko, sutikau daug naujų draugų, tačiau planų emigruoti tada nebuvo. Tuomet pirmą kartą išgirdau apie Karolinska ligoninę ir kilo noras atlikti praktiką ten. Po kelių metų gavau tokią galimybę – praktikavausi apie 5 mėnesius. Buvau labai sužavėta kolegų darbu, kilo daug idėjų, sutikau daug įdomių žmonių, buvau pakviesta dalyvauti mokslo projekte ir sutikau. Nežiūrint į viliojančias darbo galimybes, planų emigruoti tuomet vis dar nebuvo”, – pirmąsias pažintis su Stokholmu ir jo siūlomomis galimybėmis prisimena gydytoja endokrinologe ir diabetologe dirbanti Jekaterina.

“Tačiau bėgant laikui gyvenimas Lietuvoje pasidarė pernelyg kasdieniškas. Dirbau Vilniuje, norėjosi naujų įspūdžių, išmokti ir patirti kažką naujo. Giliai širdy jaučiau, kad man reikia plaukti į ”gilesnius vandenis“, nors ir buvo baisu išvykti iš Lietuvos. Mintys apie emigraciją atsirado kuomet vienos kelionės metu kolegos iš Švedijos pasiūlė dirbti čia. Pagalvojau ”O kodėl gi ne?”. Ir štai aš čia”, – šypsosi projekto dalyvė.

“Gyventi Švedijoje man patinka. Čia jaučiuosi puikiai. Stokholmas, po Vilniaus, yra vienas mano mylimiausių miestų. Čia yra viskas, kuo aš gyvenu: nuostabaus grožio gamta, vanduo ir miestas su kultūriniu gyvenimu. Gyvendama Stokholme sutikau daug įdomių žmonių, kurie tapo artimais draugais. Nors ir yra šiokių tokių skirtumų, švedų kultūra ir gyvenimo būdas yra gana artimas maniškiam, nesijaučiu čia ”nesava“.

Be to, Stokholmas yra multikultūrinis miestas ir čia visada galima rasti tai, ko trūksta. Padeda ir tai, kad gimtasis kraštas yra šalia – kitoje jūros pusėje, greitai ir lengvai pasiekiamas, todėl nesijaučiu labai atitolusi nuo tėvynės”, – pasakoja moteris. Tiesa užsimena, kad kartais jai kyla klausimas ”O kur gi yra mano namai?”.

Jekaterina dirba gydytoja endokrinologe ir diabetologe vienoje iš Stokholmo ligoninių ir taip pat atlieka mokslinį darbą Karolinskos universitete. Prieš atvažiuojant į Švediją ji porą metų gyveno ir dirbo Åland saloje, kur tobulino kalbą.

“Labai myliu savo darbą. Jaučiuosi gerai, galėdama padėti kitiems. Gydytojos darbas yra ne tik prasmingas, duodantis daug tobulinimosi galimybių bet ir leidžia pažinti žmones ”iš vidaus“ – jie papasakoja ne tik apie savo ligas, bet ir apie savo gyvenimą ir rūpesčius. Ypač prasmingas jis tapo pandemijos laikotarpiu, kuomet kartu su kolegomis padėjome ne tik ligoniams, bet ir vienas kitam”, – apie savo darbą pasakoja Jekaterina.

Ir nors Švedijoje, Stokholme, ji jaučiasi puikiai, užsimena dažnai besiilginti Vilniaus senamiesčio ir jo jaukių gatvių, giminių ir draugų, kurie liko Lietuvoje. “Tuomet sėdu į lėktuvą ir skrendu į Vilnių savaitei ar tiesiog savaitgaliui. Draugai ir kolegos Švedijoje dažnai klausia apie mūsų šalį, kultūrą, istoriją. Visada džiaugiuosi, galėdama papasakoti apie mūsų praeitį, pavaišinti mūsų patiekalais ir pasidalinti savo patirtimi. Lietuva yra ypatinga šalis, kuriai teko išgyventi visko. Tai yra mūsų stiprybė, išskirianti mus iš kitų Europos šalių”, – sako moteris, kilusi iš Šiaulių ir vėliau daug metų praleidusi Vilniuje.

Nors gydytojos gyvenimas išties užimtas ir įtemptas, Jekaterina randa laiko ir hobiams. “Vasarą daug laiko praleidžiu gamtoje: einu į žygius, plaukioju, keliauju dviračiais, mėgstu leisti laiką Stokholmo archipelage (skärgården). Gamta leidžia atgauti jėgas ir suteikia ramybę. Tamsiuoju metų laiku dažnai lankausi galerijose, spektakliuose, kine. Mėgstu šokti, iki pandemijos šokau salsą.

Iki pandemijos nemažai ir keliavau. Kelionės visada praturtina – iš jų grįžti visai kitu žmogumi. Pastaruoju metu keliavau po Švediją ir nenustoju stebėtis jos gamtos grožiu. Taipogi pandemijos metu pradėjau tapyti ir iš naujo atradau muziką – vėl prisėdau prie pianino, kurį pamiršau dar paauglystėje”, – pomėgiais dalijasi gydytoja.

Jekaterina sako besistengianti rasti laiko ir skaitymui – ne tik darbo, bet ir grožinei literatūrai. Bei visada stengiasi išnaudoti progas su draugais paragauti ar patiems pasigaminti įvairių šalių patiekalų.

“Norėtųsi padaryti šį pasaulį truputėlį geresniu, atrasti laiko interesams, kuriems iki šiol neturėjau laiko, prisidėti prie gamtos apsaugos”, – apie savo svajone sako Jekaterina, kurios gyvenimo moto – “Neprarask smalsumo gyvenimui, kasdien išmok kažką naujo, džiaukis akimirka ir vertink tai, ką turi”.

Ką ji palinkėtų į Švediją atsikrausčiusiems lietuviams? “Išdrįskit išeiti iš savo komforto zonos ir tada pasaulis atsivers visai kitu kampu. Nebijokit naujovių, iššūkių ir tikėkit savimi!”