Evelina Masiulytė

“Tik atvažiavusi į Švediją, norėjau greitai išmokti kalbą, suprasti kultūrą, įsilieti, būti kaip jie – švedai. Dėl to užverčiau save švediška muzika, skaitiniais, tv-programomis, net maistą ruošiau pagal receptus švedų kalba. Atrodo, visą tą švediškumą gėriau į save kaip kempinė. Vis mažiau ir mažiau vietos liko lietuvybei. Tačiau dabar, kai jaučiuosi pritapusi, pradedu ilgėtis lietuviškų pokalbių, juokelių, tradicijų. Dabar atvirkščiai – lankydamasi Lietuvoje geriu į save visą aplinką ir mėgaujuosi mažais dalykais, kurie anksčiau atrodė bereikšmiai”, – sako projekto dalyvė Evelina, į Švediją atkeliavusi studijuoti pagal Erasmus mainų programą, o sugrįžusi dėl meilės švedui.

Lietuvoje Evelina baigė Vadybos bakalauro (Vytauto Didžiojo universitete) ir Medijų filosofijos magistro (Kauno technologijos universitete) studijas, kurios jai suteikė galimybę išvykti pastudijuoti į kitą šalį. “Magistro studijų metu per mainų programą atvykau pusmečiui mokytis į Linköpingą. Studijų metu man į akį krito bendrabučio kaimynas švedas, o prieš pat išvažiuojant į Lietuvą sužinojau, kad ir aš jam patikau.

Grįžau į Lietuvą pabaigti Medijų filosofijos magistro studijų, mes palaikėme kontaktą ir skraidėme vienas pas kitą, o galiausiai nusprendžiau kraustytis pas mylimąjį. Tuo metu jis vis dar studijavo Linköpinge, o aš irgi radau studijų programą Linköpingo universitete, kuri padėjo man išmokti švedų kalbą per metus laiko”, – pasakoja projekto dalyvė, kilusi iš Kauno, ir jau aštuonerius metus gyvenanti Švedijoje: pradžioje – Linköpinge, o dabar – Stokholme.

Sostinėje Evelina jau penkerius metaus dirba pirkimų (Inköp) skyriuje įmonėje, kuri yra atsakinga už medikamentų tiekimą Stokholmo, Uppsalos, Skånes, Kalmaro, Örebro ir Norrland regionų ligoninėms ir privačioms klinikoms.

“Palyginus su Lietuva Švedija yra didelė ir labai įvairi šalis. Gamta Švedijos pietuose visai kitokia nei šiaurinėje šalies dalyje. Vakarinė pakrantė kitokia nei Baltijos jūros. Žmonės Stokholme kitokie nei kituose miestuose. Nuotykių galimybės neaprėpiamos ir tai man suteikia įkvėpimo. Teko priprasti, kad atstumai čia daug didesni ir suvažinėti 400 km pirmyn ir 400 km atgal per savaitgalį yra normalu. Jaučiuosi įsitvirtinusi, suprantu vietinius žmones. Turiu gerą darbą, jaukius namus ir įdomų laisvalaikį. Per laiką atsirado ir draugų. Bet žinoma, pasiilgstu šeimos narių ir draugų, gyvenančių Lietuvoje. Ten likę mano tėvai, brolis su šeima, dalis draugų ir visi giminaičiai. Esu ko gero vienintelė iš visos giminės gyvenanti užsienyje”, – sako Evelina.

Moteris džiaugiasi, kad jai puikiai pavyko įsitvirtinti svetimoje šalyje, išmokti kalbą ir susikurti malonią sau aplinką. Bei sako sulaukianti daug komplimentų dėl švedų kalbos, kai žmonės sužino, jog ji nėra užaugusi Švedijoje.

Projekto dalyvė save apibūdina kaip estetę, domisi fotografija, dizainu, kvapais, skoniais. Mėgsta žirgus. Taip pat sako labai mylinti gamtą ir judėjimą: “Man sunku nusėdėti ramiai vienoje vietoje. Mėgstu kelių dienų išvykas dviračiais, su palapinėmis, žygius į kalnus, baidarėmis. Turiu vidinį poreikį ištyrinėti vis naujas vietas. Didelis iššūkis man buvo žygiai į kalnus, kuriuos džiaugiuosi įveikusi. Tai 2017 metais įveikta aukščiausia Švedijos viršukalnė Kebnekaise bei 2018 – aukščiausia Norvegijos viršukalnė Galdhöpiggen.”

Draugai ir artimieji sako, kad Evelina yra patikima, stipri, nuoširdi, “nevynioja žodžių į vatą”, ką sugalvojo, tą būtinai padaro, ją sunku perkalbėti, turi savo nuomonę. Ji yra darbšti, išradinga, kūrybiška, nesavanaudiška, ieškotoja, mėgsta iššūkius, buvimą gamtoje. Tai žmogus, kuriam svarbiau emocinės patirtys nei daiktai.

Ką ji patartų lietuviams, atsikrausčiusiems į Švediją?
“Pati gavau du patarimus: išmok kalbą ir sportuok. Po 8 metų galiu patvirtinti, kad tai buvo labai geri patarimai ir kitiems siūlau jų paklausyti. Nebijokit bandyti ir suklysti, nenustokit ieškoti, būkit savimi ir leiskit kitiems būti tokiais, kokiais jie nori”.