Emilija Savickaitė

“Labai pasiilgstu Lietuvos, ten gyvenančių draugų, brolio, sūnėno, močiučių ir kitų giminaičių. Stengiuosi nenutraukti ryšio ir, kai tik pavyksta, skirti laiko bendravimui. Į Lietuvą grįžtu retai, bet visada su džiaugsmu. Niekada neatsisakysiu lietuvių kalbos, nes tai yra įaugę manyje, ir nors išmoksiu gerai kalbėti švediškai, niekada nepamiršiu, kaip reikia šnekėti savo gimtąja kalba”, – sako projekto “Mes – Švedijos lietuviai” dalyvė Emilija ir savo šilta ir jaukia istorija įtraukia – norisi išgirsti, kas gi bus toliau?

“Gimiau mažame, kvepiančiame duona, Verbūnų kaime, bet taip susiklostė gyvenimas, kad su šeima persikraustėme į dar gražesnį miestelį Juodupę Rokiškio rajone”, – vaikystę prisimena Emilija. Baigusi mokyklą ji studijavo Kultūrinės veiklos vadybą Vilniaus kolegijoje ir po studijų baigimo išvyko gyventi į Švediją, Mantrop miestą, kur gyvena jos mama bei vaikinas su šeima. Tai, pasak merginos, padeda jai jaustis kaip namie.

Vos atvykusi Emilija nesnaudė ir kibo į darbus – įsidarbino pakavimo ceche ir netrukus pradėjo mokytis švedų kalbos – kad atsivertų daugiau galimybių. Sėkmingai krimsdama mokslus jau gana aukštame lygyje, ji džiaugiasi, kad gali gerai susikalbėti švediškai ir net susirado draugių iš įvairių šalių. O tai gana svarbu, nes Emilijos hobis – kelionės bei naujų vietų atradimas. Tad tarptautinės pažintys gali atverti ir kelius įdomiems vizitams kitose šalyse.

“Didžiausia mano svajonė – kad visi man artimi žmonės būtų sveiki ir laimingi. O tikslas – susirasti mėgstamą darbą, į kurį eičiau kaip į šventę”, – dalijasi projekto herojė, pasižyminti optimizmu: “Visada sakau, kad viskas bus gerai, gal ne dabar, bet bus. Taip pat vadovaujuosiu tuo, kad daryk žmonėms gera ir pats to gausi atgal su kaupu”.

“Mes kiekvienas esame skirtingi, kiekvienas turime pliusių ir minusų”, – sako Emilija, paklausta, kuo ji galėtų išsiskirti iš kitų. – “Bet jei jau klausiate, tai manau, kad mano išskirtinumas yra gerumas. Visada stengiuosi būti draugiška su kitais, stengiuosi neapkalbėti, nešmeižti žmonių, nesityčioti.” Kad mergina teisi pabrėždama savo gerumą mano ir jos draugai, kurie apie Emiliją sako: ji kūrybingas, draugiškas, šiltas žmogus, kuriam kartais kitas rūpi labiau nei ji pati sau.

Ką Emilija patartų į Švediją atvykusiems lietuviams? “Pradėti mokytis švedų kalbos. Galiu pasakyti iš savo patirties, kad kai moki kalbą – atsiveria visos galimybės. O kai nemoki kalbos – nori namo, jautiesi svetimas, vienišas. Tad mokykitės kalbos ir tikrai viską pasieksite jei labai norėsite!”