Daiva Brazauskaitė

“Ko gero nesuklysiu pasakiusi, kad perėjau visas įmanomas gyvenimo svetimoje šalyje fazes. Teko patirti ir kultūrinį šoką pačią pirmą dieną: tik atvykus teko lagaminus neštis į studentų bendrabutį, praėjo keletas švedų vaikinų, bet nei vienas nepasisiūlė padėti, galvoju “nu ačiū, ar aklas?”. O juk iš jų perspektyvos, jie tiesiog nesiims tau padėti jei nepaprašysi, nes jie tiesiog nenori tau trukdyti, pasirodyti įžūlūs ar nemandagūs”, – sako projekto “Mes – Švedijos lietuviai” dalyvė Daiva, į Švediją pirmą kartą atvykusi studijuoti per Erasmus mainų programą.

“Taip pat teko išgyventi “medaus mėnesio” stadiją, kai viskas čia atrodė žavu ir geriau nei Lietuvoje. Po jos sekė ilgesio stadija, kai pasiilgsti namų ir Lietuvos, nes Lietuvoje viskas geriau. Galiausiai viskas kažkaip susivienodina, supranti, kad žolė nei vienoj, nei kitoj pusėj nėra žalesnė. Iš abiejų šalių pasiimi, kas geriausia, kas priimtina, kas vertinga”, – dalijasi Daiva, prisimindama savo patirtis ir vis užplūstančias mintis per 7-erius gyvenimo Göteborg’e metus.

O kaip Daiva apsigyveno Švedijoje? “Lietuvoje studijuodama geografiją, mainų programos Erasmus pagalba atvykau į Göteborg’ą 2011 metais. Gyvenau ir studijavau pusę metų, susiradau draugų lietuvių. Susižavėjau studijomis Švedijoje, ypač tuo, kaip dėstytojai bendrauja su studentais. Kaip studentė nesijaučiau lyg būčiau kažkas “prastesnio” negu dėstytojas, jaučiausi vertinama kaip lygus žmogus tarp kitų žmonių. Niekas čia nesigyrė turimais laipsniais ar titulais. Studentai gali laisvai reikšti savo nuomonę, klausti klausimų, diskutuoti kartu su dėstytoju kaip su sau lygiu. Niekas kreivai nežiūrės jei pateiksi konstruktyvios kritikos teorijos atžvilgiu. Tai pagilina mokymąsi, įgyjamas žinias, priverčia mąstyti kitaip. Tai mane paskatino aplikuoti į tolimesnes, magistro, studijas – įstojau į Komunikacijų magistrą Göteborg’o universitete. Susiradau vaikiną ir galiausiai abu pasilikom gyventi šiame mieste.

2015 metais pabaigiau Komunikacijų magistrą. Po studijų 1 metus savanoriavau su studentais. Tai buvo labai sunkūs metai, nes teko atsigauti po labai stipraus perdegimo rašant magistro darbą. Galiausiai 4 metus dirbau studentų atstovybėje. Iš pradžių renginių ir projektų koordinatore, paskutinius 2 metus dirbau su organizacinėmis, ryšių su darbo rinka ir partnerystės strategijomis pritaikytomis atstovybei ir studentų poreikiams. Pasibaigus 2 metų projektui nusprendžiau pagilinti žinias ir sustiprinti ką išmokau kuomet dirbau ir tai mane nuvedė į mano dabartines studijas – antrą magistrą Skaitmeninėje Lyderystėje (Digital Leadership). Tai – mano pagrindinis “užsiėmimas” šiuo metu. Taip pat esu valdybos narė vienoje iš Švedijos “profsąjungų” Švedijos Inžinieriai (Sveriges Ingenjörer). Užimu valdybos narės atsakingos už renginius pareigas.”

Geriau susipažinusi su švediška kultūra, mergina mano, kad “mes, lietuviai, esame imlesni, labiau rizikuojantys, jei mums kažkas nepatinka, mes greičiau stengsimės keisti. Švedijoje išmokau kantrybės, išklausyti kitas puses, sulėtinti tempą, apmąstyti ir atsižvelgti kaip sprendimai gali paveikti kitus, įtraukti kitų nuomonės. Darbe derinant abi perspektyvas buvau sutikta kaip veržlus, nebijantis atsakomybės ir rizikos asmuo, pateikiantis sprendimus įtraukiant kitų nuomones ir pozicijas stengiantis rasti pusiausvyrą. Dėl to mane ir vertino”.

“Neneigsiu – pasiilgstu namų, šeimos. Kai kolegos grįždavo po atostogų ar savaitgalio, pasakodavo, kaip susitikdavo su broliais, tėvais, pusbroliais, seneliais, ypač per šventes. Mes susitinkam daug rečiau, ne visos atostogos ar šventės praleidžiamos Lietuvoje. Mes su vaikinu mėgstam ir pakeliauti, pasižvalgyti po pasaulį, tad pasidaro sunku derinti abu poreikius.

Kita vertus, jaučiuosi čia pakankamai “prigijus”. Švedija suteikė stiprybės atrasti save, jaučiuosi lyg “išlukštenta” iš prieš tai buvusio kiauto, galiu būti savimi, laisva nuo išorinės kritikos ir spaudimo, nuo atitinkamų normų ir lūkesčių”, – pasakoja projekto dalyvė.

Paklausta, kuo labiausiai gyvenime didžiuojasi, Daiva kiek kuklinasi, tačiau visai be reikalo, nes nuveikė ši jauna moteris per savo gyvenimą jau galybę įdomių ir prasmingų dalykų: “Ko gero džiaugiuosi labiausiai tuo, kad savo atkaklumu ir darbu sugebėjau organizacijai, kurioje dirbau 4 metus, padėti išvystyti strategijas ir apibrėžti tikslus. Asmeniniame gyvenime džiaugiuosi tuo, kad atradau alkį mokslams. Aš kasdien stengiuosi praleisti 1-2 valandas tobulindama turimus įgūdžius arba mokydamasi naujų, bandau naujas metodologijas studijose ir grupiniuose darbuose, naujas programas ir programinius įrenginius darbo optimizavimui, komunikacijoms, vizualizacijai, koordinavimui.”

Švedijoje Daiva įsikūrusi ir įleidusi šaknis jau gana stipriai. Ar ji vis dar turi stiprų ryšį su Lietuva? “Aš lietuvė, ir niekas to iš manęs neatims ir neištrauks. Kartais tenka išgirst, dažniausiai iš švedų: “na va, kai pradėsi kalbėti švediškai, kai pradėsi daryti tą ar kitą – va tada jau būsi švedė”. Aš visuomet atsakau, kad “aš nenoriu ir nesistengiu būti švedė, aš esu lietuvė, ir būsiu iki gyvenimo galo, bet tai nereiškia kad aš negerbsiu jūsų papročių ar tradicijų, bet neverskit manęs būti tuo, kuo aš nesu”.

Niekada nesakau, kad liksiu gyventi Švedijoje, niekada nesakau ir kad tikrai parvažiuosiu gyventi į Lietuvą. Sunku pasakyti, kas ir kaip nutiks gyvenime, per daug kintamųjų, kad galėčiau užsibrėžti vieną ar kitą gyvenimo kelią, vieną ar kitą gyvenamąją vietą. Lietuva visada buvo ir liks mano gimtine, bet stengiuosi neriboti savo galimybių”, – pasakoja iš Vilniaus kilusi jauna entuziastė, gyvenime “niekada nesakanti niekada”.

Daiva dievina gamtą, pajūrį, irklavimą, snieglentes, fantastines knygas, kompiuterinius žaidimus bei visai neseniai pradėjo domėtis kikboksu. O į Švediją atvykusiems lietuviams pataria neskubėti lyginti gyvenimų Lietuvoje ir Švedijoje. Geriau atsiverti naujam pasauliui, pažinti, suprasti ir pasiimti iš jo viską, kas tik įmanoma.