Aurelija Bagdonienė

  • Rankinių dizainerė ir siuvėja
  • 34 metai
  • 4 metai Švedijoje

“Džiaugiuos, kad gyvenime teko save išbandyti daugelyje sričių ir, kad atradau naują „pažintį“ su siuvimo mašina. Kai Švedijoje pradėjau dirbti siuvėja, man tai buvo visiškai nauja sritis. Bet turėjau labai daug noro išmokti siūti siuvimo mašina. Pradžioje man viskas atrodė kosmosas, kad nesugebėsiu, bet noras dirbti kūrybinį darbą nugalėjo”, – sako Aurelija apie savo darbą ir hobį siuvimą. Netikėtai pasinėrusi į siuvėjos rolę ji perlipo per save ir kartu atrado naują hobį bei verslą. Bet apie viską nuo pradžių.

“Į Švediją atsekiau paskui vyrą Tomą. Jis dirba statybų sferoje, daug važinėjo dirbti į užsienį, todėl metus laiko gyvenome galima sakyti atskirai. Tačiau vieną dieną susėdome ir nusprendėme, kad taip tęstis nebegali – šeima turi gyventi ir auginti vaikus kartu. Tad priėmėme bendrą sprendimą išvykti”, – savo kelionę prieš ketverius metus į Švediją prisimena projekto dalyvė, šiuo metu gyvenanti Bräcke mieste.

Pradžioje, pasak Aurelijos, buvo sunku priprasti prie šiaurietiško klimato. Bet didžiuliai sniego kalnai šeimos neišgąsdino. Priešingai – pradėjo mėgautis žiemos pramogomis. Ypač šaltos ir sieguotos žiemos patinka slidinėjimo mėgėjams vyrui ir aktyvesnei dešimtmetei dukrai Arielei. “Mes su mažąja šešiamete Kamile mėgstame ramesnį laisvalaikį”, – priduria pašnekovė.

Pasak jos, visai šeimai Švedijos gamta labai graži, tad laisvalaikiu jie stengiasi atrasti įdomių neaplankytų vietų, leisti laiką miške ar prie ežero.

“Svarbiausia mums su vyru buvo, kaip jausis vaikai svetimoje šalyje. Bet galiu drąsiai teigti, kad mano dukros greitai įsiliejo į švedišką gyvenimą. Vyresnėlė į pirmąją klasę buvo priimta labai draugiškai. Per pora mėnesių išmoko švedų kalbą – net mokytoja stebėjosi. Mažajai darželyje buvo šiek tiek sunkiau mane paleisti, bet netrukus ir ji apsiprato”, – dalijasi Aurelija.

Ir pačiai Aurelijai į švedišką darbo rinką įsisukti nebuvo sunku. Nuo mažens buvusi darbšti, moteris tuojau pat rado sau darbų ir iššūkių.

“Esu toks žmogus, kuriam patinka užsidirbti. Sulaukusi 17-os įsidarbinau vasaros darbui kavinėje Palangoje. Vėliau, būdama trečio kurso studentė, praktikos metu susiradau darbą lažybų punkte. Kiek vėliau, jėgas teko išbandyti pagal specialybę – dirbau naftos produktų vadybininke. O paskutinis darbas Lietuvoje buvo dantų klinikos administratore”, – veiklas prieš atvykstant į Švediją prisimena Aurelija, baigusi verslo vadybos studijas Žemaitijos kolegijoje.

Persikėlus į Švediją projekto dalyvė pradėjo dirbti siuvėja. Jai teko siūti miegamus bei sėdimus čiužinius jachtoms ir dideliems laivams, taip pat apsiūti baldus, sniego motociklų sėdynes ir pan. Nors iki tol profesionaliai siuvėja moteris nedirbo, šis amatas nebuvo jai visiškai naujas.

“Nuo pat paauglystės mėgau siūti rankomis. Dažnai ant rūbų pasidarydavau kokį papuošimą. Kai gimė pirmoji dukrą, vėl užsiėmiau rankdarbiais – gaminau jai galvajuostes, taip pat ir draugių mergytėm. Gimus antrajai dukrai, puošiau vaikiškas ir suaugusiųjų kepures, gaminau papuošalus – apyrankes, auskarus, kaklo papuošalus. Šiai dienai atradau save kiek kitur – siuvu natūralios odos rankines”, – prie savo pomėgio ir verslo prieina Aurelija.

“Kaip gimė idėja? O gi paprastai. Tiesiog vieną dieną, išsitraukiau tėčio dovanotą siuvimo mašiną, pasiėmiau užsilikusios dirbtinės odos gabalą ir pasisiuvau sau rankinę. Rezultatu pasidalinau su savo šeima, tėvais ir geriausiomis draugėmis. Jie mane paskatino, kurti savo verslą. Taip ir pradėjau. Šiai dienai, jau nemažai moterų puošiasi mano siūtomis natūralios odos rankinėmis AURÉ”, – džiaugiasi Aurelija, visai neseniai pradėjusi dirbti dar ir kaip siuvimo mokytoja mokykloje. Moteris pripažįsta šiuo metu svajojanti apie savo darbų studiją, kur galėtų kurti ir pardavinėti savo darbus. “Žinau, kad svajonės pildosi”, – šypsosi ji.

Nors į švedišką gyvenimą ir veiklas Aurelija su šeima įsiliejo labai lengvai, nenutolsta ir nuo Lietuvos.

“Namie mūsų šeima kalba lietuviškai. Mano manymu, labai svarbu, kad vaikai galėtų bendrauti su Lietuvoje likusiais artimaisiais. Dažnai palaikau ryšį su geriausiomis draugėmis, bei giminėmis. Į Lietuvą grįžtame labai retai, bet mus dažnai aplanko draugai ir artimieji. Švedijoje gyvena mano tėvai, o ir vyro tėvai labai dažnai atvyksta. Tad labai didelio poreikio grįžti nematome”, – pasakoja projekto dalyvė kilusi iš Mažeikių, draugų ir artimųjų dėl savo amato vadinama auksaranke. Ji sako esanti draugiška, pareiginga, žodžio žmogus, tačiau pasižyminti ir nekantrumu.

Ką Aurelija palinkėtų į Švediją atsikrausčiusiems lietuviams?

“Pirmiausiai, ko nuoširdžiai linkiu, tai mokytis švedų kalbos. Bendravimas – tai raktas į naują Jūsų gyvenimo etapą. Bei kantrybės priprantant prie lėto švediško tempo – visose srityse.”

Publikuota 2021-09-23