Karolina Ežerskytė

  • Marketingo studentė
  • 19 metų
  • 9 metai Švedijoje

“Būk savimi! Niekada nepamiršk, jog kraujyje esi lietuvis ir net jei ir stengiesi pavirst į švedą, neturėk didelių lūkesčių jog tai įvyks! Esam kas esam, ir didžiuokimės tuo”, – sako projekto “Mes – Švedijos lietuviai” dalyvė Karolina. Mergina į Švediją, Götenburg’ą, atvyko dar vaikystėje – vos baigusi pradinę mokyklą. Čia ji praleido paauglystę, baigė gimnaziją, pradėjo studijas, ir, rodos, per kone dešimtmetį tapti beveik švede laiko ir galimybių buvo sočiai. Bet Karolinai taip nenutiko.

“Žinoma, tikrai džiaugiuosi, kiek visko pasiekiau čia, Švedijoje. Pamačiau kitokį pasaulį, išmokau naują kalbą, supratau kitą kultūrą, baigiau mokslus. Tai yra gerai, bet ilgiuosi Lietuvos, nes ten yra likusi kita dalis manęs. Taip pat jaučiuosi kiek praradusi tą lietuvišką paauglystę, kurią būčiau norėjusi išgyventi.

Ilgiuosi Lietuvos. Ir apskritai bendrauju pagrinde su čia gyvenančiais lietuviais, nes man jie visada buvo labiau prie širdies, jie man labiau patinka kaip žmonės – lengviau suprantu jų kultūrą ir pan., ir tiesiog lietuvybė man labiau priimtina. Esu lietuvė ir visada didžiuosiuosi ja būdama. Į nieką nekeisčiau savo lietuvybės”, – nuoširdžiai pasakoja mergina.

Pabaigusi gimnaziją Karolina įstojo mokytis į Helsinborg’o YrkesAkademi. Du metus ji studijuos marketingą. Tačiau nors Karolinai dar tik devyniolika, ji jau spėjo padirbėti įvairiausiose darbo pozicijose ir prisidėti prie savo, dar paauglės, gerbūvio. Tiesa, pasaulyje išplitęs koronavirusas ją pristabdė: “Visada buvau darbšti – nuo pat atvykimo į Švediją dirbau restoranuose, baruose, aukle ir pan. Bet dėl Covid-19 situacijos šiemet likau be darbo ir buvo labai sunku grįžti į darbo rinką, nes yra daug norinčių dirbti, tačiau kur kas mažiau darbo vietų. Bet laimei neseniai vėl radau darbą drabužių industrijos srityje”, – pasakoja mergina.

Karolinos laisvalaikis labai gausus – ji turi daugybę hobių, tačiau labiausiai džiaugiasi išmokusi muzikuoti. “Mano vienas didžiausių hobių visada buvo muzika. Anksčiau nemažai koncertuodavau ir dalyvaudavau pasirodymuose”, – pasakoja mergina, grojanti kelių tipų gitaromis bei pianinu ir mielai dainuojanti įvairaus žanro kūrinius.

Karolinai – dar visas gyvenimas prieš akis. Tad ir svajonių ateičiai netrūksta. “Viena reali svajonė – gerai pabaigti mokslus ir susirasti gerą darbą. Tuomet sukurti šeimą ir
gyventi pilnavertį gyvenimą. O jei kalbėtume apie ryškesnes svajones – tai turbūt pasiekti daug muzikoje!”, – svajoja projekto dalyvė.

Paklausta, ko gyvenime niekada nedarytų, Karolina pripažįsta, kad yra gana spontaniška asmenybė, mėgstanti išbandymus ir nuotykius, todėl jai sunku atsakyti: “Vieną dieną galiu sakyti, jog niekada nešoksiu su parašiutu, o kitą jau lektuve būsiu pasiruošusi šokti!”, – juokiasi entuziastė. Tačiau kad ir ką bedarytų ir kokia spontaniška bebūtų, Karolinai labai svarbu yra būti geru žmogumi ir po savęs palikti geresnį pasaulį.

Ką ši lietuvė patartų į Švediją atvykusiems tautiečiams? “Nebijok gyventi, nebijok rodyti savęs, nebijok kalbėti švediskai jeigu mokaisi! Nesigėdyk savo pradinės netikusios švedų kalbos, nes tik pradėjus ją naudoti, nei nepastebėsi kaip naudosi ją tinkamai!”

Publikuota 2020-12-03

Ernestas Čejauskas

  • Marketingo specialistas
  • 40 metų
  • 6 metai Švedijoje

“Kiekvieną kartą gera grįžti į Lietuvą, pamatyti pozityvius pokyčius ir aplankyti gimines, draugus. Šeimoje kalbame tik lietuviškai, smagu, kad ir sūnus mokosi lietuvių kalbą, kartu su švedų ir anglų. Bet tai nėra siekiamybė, jis pats nuspręs, kokią dalį jo identiteto sudarys lietuviškumas. Aš ir pats nesu istorinio lietuviškumo sekėjas, Žalgirio mūšis ir panašūs istoriniai įvykiai man nekelia emocijų. Lietuva mano širdyje tokia, kokia ji yra dabar, su savo žmonėmis ir įvaizdžiu pasaulyje”, – sako projekto “Mes – Švedijos lietuviai” dalyvis Ernestas, į Stokholmą atsikraustęs prieš 6-erius metus ir kol kas gyvenimą planuojantis būtent Švedijoje.

“Mano požiūriu, Stokholmas yra saugus ir patogus gyvenimui miestas – daugelyje sričių viskas logiškai ir komfortiškai sutvarkyta. Didžiausias privalumas – kultūrinė įvairovė, suteikianti galimybę pažinti skirtingas tradicijas, požiūrius ir vertybes. Čia egzistuoja visi kosmopolitiško miesto elementai, o tuo pačiu juntamas jaukumas ir visur lydintis gamtos šleifas”, – mintimis apie savo gyvenamąjį miestą dalijasi Ernestas.
O į Švediją jis atvyko kaip ir nemažai čia gyvenančių lietuvių – darbo ir karjeros tikslais. “Lietuvoje kurį laiką dirbau padangų gamintojo “Goodyear” atstovybėje, kai sulaukiau pasiūlymo panaudoti savo gebėjimus Stokholme įsikūrusioje “Goodyear Nordic” atstovybėje”, – sako Ernestas. Galimybių net neketinantis praleisti vyras, šio pasiūlymo, o kartu ir iššūkio nepabūgo – susikrovė lagaminus ir kartu su žmona bei dar visai nedideliu sūneliu atvyko savęs išbandyti ir pagyventi svečioje šalyje.
Iš Klaipėdos kilęs Ernestas Vilniaus universitete krimto politikos mokslus. Tačiau gyvenimas taip susidėliojo, kad karjerą pradėjo ir tebetęsia marketingo srityje.

“Taigi, kaip ir Lietuvoje, Stokholme toliau dirbu “Goodyear Nordic” atstovybėje – Marketingo skyriuje. Kompanijos veiklos optimizacija suteikia galimybių užsiimti įvairia veikla ir taip plėsti kompetencijų ribas. Be tradicinės komunikacijos apie “Goodyear” produktus, kartu su komanda organizuojame didelio masto renginius klientams. Šiaurės šalių regionui skirtų žieminių padangų ypatumai suteikia galimybę dalyvauti padangų kūrimo procese, bendradarbiaujant su “Goodyear” Inovacijų centro inžinieriais”, – savo darbo specifika dalijasi projekto dalyvis, kurio gyvenimo moto – “Kuo daugiau klausysi, tuo daugiau suprasi.”
Paklaustas, ko gyvenime niekada nedarytų, Ernestas atsako nedvejodamas: “Sunkiai save įsivaizduoju dirbantį kompanijose, kurios legaliai gamina produktus ar teikia paslaugas, neturinčias jokios naudos žmonių gerovei, pvz. tabako ar lošimų verslas”. Ir toks požiūris visai nestebina. Juk pats save jis laiko atsakingu žmogumi.

Nors darbas užima didžiąją dalį Ernesto dienos, ir laisvalaikiui vietos vyras tikrai randa. “Paskutiniu metu mėgaujuosi tobulindamas savo įgūdžius teniso aikštelėje. Buvau kiek primiršęs šį sportą, bet aistra vėl suliepsnojo”, – šypsosi entuziastas.
Ką projekto dalyvis palinkėtų naujai į Švediją atvykusiems jaunuoliams? “Jaunas žmogus visada imlesnis naujovėms ir linkęs prie jų prisitaikyti. Daugeliu aspektų švedų visuomenė turi racionalų ir modernų požiūrį, kurį nėra sunku suprasti ir priimti. Iš kitos pusės, tradicijos ir susiklosčiusi tvarka turi tvirtas pozicijas kolektyvinėje švedų sąmonėje. Tokioje daugialypėje aplinkoje naudinga suvokti, kad tam tikrus santvarkos elementus verta suprasti, bet nebūtina pačiam jų perimti, taip išlaikant savo individualų identitetą. Taip pat Švedijoje nėra reikalo maskuoti savo lietuviškumo, nes dauguma žmonių čia gerbia ir palankiai priima kitataučius”, – pabaigai padrąsina Ernestas.

Publikuota 2020-11-26

Edita Maggi

  • Darbo jėgos planavimo vadovė
  • 36 metai
  • 10 metų Švedijoje

Jei mėgstate bėgioti, būkite akyli! Gali būti, kad kur nors parke prasilenksite su Edita. Esame tikri, kad po virtualios pažinties su ja LJB projekte “Mes – Švedijos lietuviai”, norėsite ją sustabdyti ir išgirsti jos sporto istorijas, o gal net ir paklausti patarimų 🙂
Kaip profesionalios sportinės keliu Lietuvoje žengusi mergina atsidūrė Švedijoje?

“Finansinės krizės metais Lietuvoje netekau darbo ir po paskutinės Viešojo administravimo magistro studijų sesijos Kauno Technologijos universitete atsikrausčiau laimės ieškoti į Örebro miestą Švedijoje”, – apie savo kelionę Švedijos link pasakoti pradeda projekto “Mes – Švedijos lietuviai” dalyvė Edita. Šiame mieste ji praleido net 7-erius metus.

“Ten iš pradžių mokiausi SFI (švedų kalba emigrantams) ir tuo pat metu išbandžiau jėgas įvairiuose darbuose – konsultante specializuotoje sportinių prekių parduotuvėje, kūno kultūros mokytoja, vėliau pavyko gauti praktiką miesto savivaldybėje, kur man pasiūlė darbą komunikacijos skaitmeninimo srityje (e-tjänster). Vėliau jėgas išbandžiau veiklos vystymo srityje (verksamhetsutveckling), kol galiausiai specializavausi darbo jėgos planavime”, – apie gyvenimo etapą Örebro pasakoja Edita.

Prieš trejus metus moteris nusprendė persikelti gyventi į Stokholmą, kur karjerą tęsia Stokholmo savivaldybėje darbo jėgos planavimo srityje: “Darbe daugiausiai laiko skiriu statistinėms analizėms bei prognozių sudarymui, kuo remiantis apskaičiuojama, kiek darbuotojų reikia tam tikru metu aptarnauti miestiečius, norinčius susisiekti su savivaldybe įvairiais klausimais – apie darželius, mokyklas, automobilio parkavimą, dėl įvairių licencijų, senelių priežiūros ir kitais klausimais. Ir nors gyvenimo tempas sostinėje žymiai intensyvesnis ir laiko visada trūksta, myliu Stokholmą – jis be galo gražus ir čia visada yra daug veiklos pasirinkimo”, – sako projekto dalyvė.

O veiklos Editai tikrai reikia. Moteris itin aktyvi sporte ir gali pasidžiaugti sukaupusi visą aibę pasiekimų profesionalų lygmenyje. “Didžiausias mano pasididžiavimas gyvenime – tai sporto pasiekimai tiek pasaulio, tiek Europos čempionatuose. Gyvendama Lietuvoje intensyviai sportavau. Daugiau nei 10 metų atstovavau Lietuvos rinktinę orientavimosi sporte tiek bėgte, tiek slidėmis. Europos jaunių bėgimo čempionate tris kartus užėmiau 4-ąją vietą. Orientavimosi su slidėmis suaugusiųjų Europos čempionatuose du kartus pelniau 6-tą vietą, o Pasaulio čempionate du kartus iškovojau 5-tą vietą estafečių rungtyse”, – vardija mergina!

Kiek pasiekimų! O ar dabar Editai pavyksta skirti laiko profesionaliam sportui? “Atsikrausčius į Švediją sportui laiko lieka vis mažiau ir mažiau, tačiau tai ir toliau lieka didele mano gyvenimo dalimi. Mėgstamiausias mano hobis yra apsimauti bėgimo batelius ir išbėgti pabėgioti – tiek vienai, tiek su savo bėgimo klubo draugais. Na ir LJB organizuojamų bėgimų stengiuosi nepraleisti”, – sako LJB narė.

Švedijoje Edita jaučiasi gerai. Čia stabiliai įsikūrė, sukūrė šeimą, susilaukė sūnelio, tad į Lietuvą dabar nuvyksta tik pasisvečiuoti. “Lietuvoje užaugau, įgijau išsilavinimą, ten mano šeima ir man visada gera sugrįžti jų aplankyti, bet džiaugiuosi gyvenimu Švedijoje ir planų į Lietuvą grįžti visam dar neturiu”, – sako projekto dalyvė, kilusi iš Jonavos.

Ilgą laiką Švedijoje gyvenanti Edita puikiai kalba švediškai ir mano, kad kalba – tiesiausias kelias plačių galimybių link. Tad patarimu čiupti ir išmokti švedų kalbą vos tik atvykus į Švediją ji dalijasi ir su naujai atvykusiais lietuviais.

Publikuota 2020-11-19

Kristina Vyšniauskienė

  • Gydytoja dermatovenerologė
  • 35 metai
  • 5 metai Švedijoje

“Gyvenimas Stokholme yra tik vienas iš mano gyvenimo etapų. O savo ateitį sieju su Lietuva”, – sako gydytoja dermatovenerologė Kristina, į Švediją atvykusi prieš 5-erius metus. Lietuvoje krimtusi medicinos mokslus, po jų moteris nusprendė tolimesnių karjeros galimybių paieškoti svetur. Taip čia ir atvyko. “Norėjosi pasisemti tarptautinės profesinės ir gyvenimiškos patirties bei naujų iššūkių”, – sako projekto “Mes – Švedijos lietuviai” herojė.

Švedijoje Kristina atliko praktiką Malmö ir Lund universitetinėse ligoninėse dermatovenerologijos rezidentūros pabaigoje. “Pabaigus medicinos studijas, po metų, pradėjau dirbti Stokholme vienoje didžiausių dermatologijos klinikų, kurioje įgyvendinau svajonę ne tik būti terapeute, bet ir dirbti chirurginį darbą. Taigi turiu neįkainojamą galimybę mokytis”, – pasakoja gydytoja.

“Iš esmės gyvenimas Švedijoje man patinka daugeliu aspektų: Švediją vis dar galima vadinti gerovės valstybe, labai įdomu pažinti naują kultūrą, tradicijas ir svarbiausia – žmones. Jaučiu, jog nejučiomis pradedu perimti net kai kuriuos jų bruožus. Matyt – tai adaptacijos dalis”, – dalijasi Kristina.

Gyvenimas Stokholme Kristinai, sako, einasi gerai: darbas ir didelės galimybės neleidžia stovėti vietoje, širdį džiugina sukurta graži šeima.“Bet tuo pačiu ir daug ko trūksta”, – visgi prasitaria Kristina. – “Mano ryšys su Lietuva labai stiprus. Ten mano šaknys. Ten aš gimiau, užaugau. Ten mano tėvai, giminaičiai ir draugai. Dažnai skrendu į Vilnių, todėl labai vertinu Stokholmą lokacijos prasme.” Tad ateityje moteris Lietuvą mato savo namais.

O kol gyvena Švedijoje, Kristina stengiasi išnaudoti visus jos gamtos privalumus, kurių čia apstu. “Turbūt dėl to, kad itin daug savęs kas dieną atiduodu kitiems, gamta man padeda atgauti jėgas, atkurti pusiausvyrą ir nusiraminti”, – pasakoja projekto dalyvė.

“Taip pat neįsivaizduoju savo gyvenimo be nuolatinio skaitymo bei turiu keistą pomėgį išbandyti/išmokti/pramokti ko nors naujo. Paskutinį kartą tai buvo plaukimas laisvu stiliumi. Man tiesiog įdomu išbandyti save, praplėsti savo galimybių ribas”, – sako projekto dalyvė.
Paklausta, kokiomis savybėmis save apibūdintų, net neabejodama Kristina atsako, kad yra smalsi. Smalsumas kartas nuo karto ją su šeima atveda ir į LJB renginius, kuriuose moteris sutinka ir bendraminčių. O jų sutikti ji linki ir visiems į Švediją gyventi atvykstantiems lietuviams.

Publikuota 2020-11-05

Nerijus Venckus

  • Statybos inžinierius
  • 37 metai
  • 6 metai Švedijoje (15 metų Skandinavijoje)

“Didelė dalis mūsų gyvenimo sugaištama besivaikant svetimų tikslų ir lankstantis kažkieno sukurtiems idealams. Tą dieną, kai tai suvoksite, pradėsite gyventi iš tikrųjų”, – sako projekto “Mes – Švedijos lietuviai” dalyvis Nerijus ir iš karto užkrečia savo entuziazmu. Kaip šis vyras atkeliavo į Švediją ir ką čia veikia?

“Mane užsienis ir Skandinavijos šalys nuolatos traukė, domino neatrastos vietos, žmonės, sritys, nauja patirtis, iššūkiai. Nuolatos jaučiau nenumaldomą norą sužinoti kažką naujo, t.y. prieiti prie “trečio lygio informacijos”, kurios nežinome, kad nežinome.

2015-aisiais jau buvo tekę pagyventi visose Skandinavijos šalyse ir žinojau, kur gyvenčiau, jei reikėtų pasirinkti. Tad kai reikėjo rinktis šalį ir miestą, kur norėčiau gyventi su šeima, nekilo dvejonių, kad tai bus Stokholmas”, – šypsosi Nerijus, po klajonių Skandinavijoje su šeima persikraustęs į Švedijos sostinę.

“O Lietuvoje viskas prasidėjo nuo mokslų Kauno Technologijos Universitete (KTU): bakalauras, magistras ir doktorantūros studijos. Gavęs pirmą diplomą pradėjau dirbti statybinių konstrukcijų projektavime. Greitas tempas ir iššūkiai lėmė, kad per savo karjerą perėjau visas statybos inžinerijos grandis: projektavimo, gamybos ir projektų valdymo

Tikrai džiaugiuosi galėdamas turėti plačią patirtį statybos inžinerijoje, kuri nuolatos padeda sprendžiant sudėtingas situacijas”, – mokslo ir darbo patirtimi dalijasi Nerijus, šiuo metu konsultacijomis padedantis lietuviško bei europietiško kapitalo verslui plėstis Švedijoje. Vyras yra kelių organizacijų vadovas, nepelno siekiančios organizacijos valdybos narys.

Gerai pažinęs Skandinaviją ir pačią Švediją projekto dalyvis sako čia besijaučiantis puikiai: “Tai yra mano šalis, kurioje galiu save realizuoti, prieiti prie neapčiuopiamų informacijos šaltinių, naujų žmonių ir dalintis savo veiklos rezultatais”.

Kuo Nerijus džiaugiasi ir didžiuojasi labiausiai? “Pasiekimai, diplomai ir pan. nėra tai, kas mane džiugina. Džiaugiuosi savo esama situacija, turėdamas galimybę dalintis savo patirtimi ir padėti kitiems”, – sako jaunas vyras, Stokholme prisidedantis ir prie vietinių organizacijų veiklų bei besidalinantis savo patirtimi: “Esu labai įsitraukęs į Stokholmo Rotary klubo veiklą, dalyvauju dviejų verslo ir socialinio verslo klubų susitikimuose. Nuo 2019 prisijungiau prie Žaliųjų partijos”.

Dėl savo darbo specifikos ir aktyvumo Nerijus nenutolsta nei nuo lietuvių kalbos, nei nuo kultūros. Tačiau ir pati Lietuva jam rūpi, mėgsta ten apsilankyti. “Mano ryšys su Lietuva yra pastovus – visada planuoju ten bent du kartus per metus grįžti atostogoms ar darbui. Bendrauju su Lietuvos verslu ir giminėmis, stengiuosi visada išnaudoti progą Lietuvos verslo protegavimui Švedijoje”, – pasakoja iš Mažeikių kilęs projekto dalyvis.

Nerijus yra itin aktyvus ne tik darbuose, bet ir hobiuose – domisi investavimu, automobiliais, populiariąja psichologija, sunkiąja atletika, nardymu bei WAKE’inimu. O paklaustas apie savo būdo savybes paatvirauja: “Kadangi domiuosi psichologija, tai žinau, kad visi mes esame lygūs ir turime tas pačias galimybes, tik vieni eina ir daro, o kiti ieško pasiteisinimų savo neveiksnumui. Aš esu iš tų, kuris veikia, bando ir džiaugiasi nauja patirtimi. Visada esu sąžiningas prieš save. Vengiu situacijų ar asmenų, kurie veda į nesąžiningą veiklą”.

Publikuota 2020-10-29

Eglė Arlauskaitė-Wigstrand

  • Skaitmeninio marketingo specialistė
  • LJB renginių koordinatorė
  • 31 metai
  • 8 metai Švedijoje

Jei rengtume aktyviausių LJB narių sąrašą, Eglė neabejotinai rikiuotųsi jo pradžioje. Prie organizacijos prisijungusi beveik nuo pat jos įkūrimo, mergina išlieka neįtikėtinai aktyvi – nėra nei vieno renginio ar projekto, prie kurio ji neprisidėtų. Tai renginių vedėja, komunikacijos specialistė, dizainerė bei “pirmoji pagalba” visuose reikaluose. Į pramogines ir lietuviškas veiklas ji aktyviai įtraukė ir savo švedą vyrą. O jos dar “lietuvišku” automobiliuku išvežioti visi LJB renginių svečiai – ypatingai Andrius Tapinas ir Gabrielius Liaudanskas – Svaras. O kas Eglę atvedė į Švediją?

“Lietuvoje baigiau ekonomikos bakalaurą Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje, po kurio magistro studijoms atsikrausčiau į Švediją – Lundo Universitete studijavau Tarptautinį marketingą ir prekių ženklų vadybą. Dabar jau penkti metai kaip dirbu skaitmeninio marketingo srityje. Visada norėjau dirbti su tuo, ką studijavau, tad pabaigusi mokslus ėmiau ieškoti darbo. Deja, greitai supratau, kad be švedų kalbos karjeros čia nepadarysiu, tad dar vienus metus atidėjau švedų kalbos studijoms tame pačiame Lundo universitete.

Tuo laikotarpiu sutikau savo būsimą vyrą, tad po studijų ir trejų metų, praleistų Lunde, persikrausčiau į Stokholmą, kur gavau darbą internetinėje vaistinėje. Taip ir prasidėjo mano draugystė su skaitmeniniu marketingu. Šiuo metu esu atsakinga už lojalumo programą įmonėje ‘Webhallen’”, – pasakoja projekto dalyvė, kurios gyvenimo moto – “Gyvenime nėra nieko neįmanomo, tol kol esi pasiryžęs sunkiai ir atkakliai dirbti dėl savo tikslų”.

Šį posakį Eglė puikiai pateisina ir sako labiausiai besididžiuojanti tuo, kad sugebėjo atsidurti čia, kur yra dabar. “Esu iš mažo Lietuvos miesto, tad labai džiaugiuosi, jog nepabūgau pakelti sparnų ir išbandyti gyvenimą užsienyje. Į Švediją atvykau visiškai viena ir čia nieko nepažinodama. Iš karto po studijų nebuvo lengva, darbo paieškos buvo bevaisės, artimųjų palaikymas blėso ir visi ragino grįžti namo.
Nepaisant to, širdis kuždėjo, jog dar ne viską Švedijoje padariau, jog dar ne laikas išvykti. Tad labai didžiuojuosi, jog nepasidaviau, kai buvo sunku, kai trūko palaikymo, kad tikėjau savimi ir žinojau, kad turiu eiti tuo keliu, kuris man atrodo teisingas, o ne tuo, kurio nori kiti. Dabar galiu džiaugtis ne tik sėkminga karjera, bet ir sukurta šeima. Jeigu būčiau išvykusi į Lietuvą, niekada nebūčiau sutikusi savo dabartinio vyro”, – įkvepiančiai pasakoja Eglė.

“O Švedijoje jaučiuosi kaip namuose – labai greitai pritapau prie švediško gyvenimo būdo ir visuomenės. Čia niekada nesijaučiau svetima ar ne savo vietoje. Negaliu paaiškinti, kodėl taip yra. Gal tiesiog mano asmeninė pasaulėžiūra ir vertybės sutapo su švediškomis”, – mintimis dalijasi mergina.

Tačiau net ir labai pripratusi Švedijoje, Eglė pasakoja, kad jos ryšys su Lietuva visada buvo ir vis dar yra stiprus: “Didžiuojuosi būdama lietuve: didžiuojuosi mūsų istorija, kalba ir pasiekimais per palyginti trumpą laiką po Nepriklausomybės atkūrimo. Seku naujienas Lietuvoje ir neatmetu galimybės, jog ateityje su vyru persikelsime į Lietuvą. Aš mėgstu sakyti, jog mes, užsienio lietuviai, darome diplomatinį darbą, reprezentuodami Lietuvą savo kasdieniame gyvenime ir darbuose, šviesdami švedus apie tai, kas yra Lietuva ir kas esame mes – lietuviai.”

Noras puoselėti lietuvybę Eglę atvedė į LJB. Tačiau tai toli gražu ne vienintelės jos veiklos. Mergina – stalo žaidimų entuziastė. Jos namuose tikra žaidimų biblioteka. O laisvalaikiu vyksta azartiškos draugų kovos. “Taip pat mėgstu filmus, seku Holivudo naujienas, stengiuosi peržiūrėti ir senus, klasikinius filmus. Dar dievinu keliones, gamtą, ir nuotykius, stengiuosi visada atrasti ir išbandyti kažką naujo”, – sako Eglė. Įdomus faktas, kad mergina yra didelė Hario Poterio fanė. Tad ši tema dominavo net jos vestuvėse.

Kokie Eglės tikslai ir svajonės? “Man visada buvo svarbi karjera ir pasiekimai profesinėje srityje, tad tikslas yra nesustoti tobulėti ir kilti karjeros laiptais. Dar vienas ne mažiau svarbus tikslas-svajonė yra laiminga šeima, vaikai, namas, šuo ir pan. Na ir dar sena svajonė į Disneilendą nuvažiuoti, kuri, tikiuosi, išsipildys po Coronos krizės”, – pašmaikštauja projekto dalyvė.

Publikuota 2020-10-22

Gabrielė Jerošinė

  • Architektė-dizainerė
  • 28 metai
  • 1,5 metų Švedijoje

Anglija, Portugalija, Danija, Kinija ir net Amazonės džiunglės! Kur tik šiai merginai neteko pagyventi. Visur ją lydėjo noras mokytis, kurti, pažinti, dalyvauti, tobulėti, atrasti… Taip ji atsirado ir Švedijoje – į Stokholmą ją atvedė įdomus darbo pasiūlymas, kurio tiesiog negalėjo atsisakyti 🙂

“Šiuo metu dirbu ‘McKinsey Design’ įmonėje. Mano darbo pobūdis labai platus – kuriame objektų, erdvių bei paslaugų dizainą. Dirbame su tarptautinėmis įmonėmis ir padedame jiems suvokti tikruosius jų klientų norus bei paversti juos naujomis verslo idėjomis”, – apie darbą Stokholme pasakoją Gabrielė.

Prieš atvykdama į Švediją ji studijavo architektūrą Danijos karališkojoje menų akademijoje Kopenhagoje bei Braitono universitete Didžiojoje Britanijoje. Per šį laikotarpį merginai teko darbuotis įvairiuose darbuose, dalyvauti mainų programose bei projektuose Portugalijoje, Kinijoje, Brazilijoje ir kitose šalyse.

Visur Gabrielei sekėsi puikiai ir patiko. Tačiau Švedijoje ji kol kas jaučiasi bene geriausiai. “Man labai patinka švediška gamta – uolos, ežerai ir miškai. O patį Stokholmo miestą vis dar bandau pažinti ir pamėgti”, – įspūdžiais dalijasi jau antrus metus čia gyvenanti projekto dalyvė.

“Teko gyventi pakankamai skirtingose šalyse ir dirbti gan skirtingus darbus, susitikti su labai skirtingai mąstančiais žmonėmis. Šios patirtys man padėjo tobulėti ne tik savo darbo srityje, bet ir kaip žmogui. Daug kartų teko “pasitikrinti” savo pasaulėžiūrą, suvokti savo ribotumą ir ieškoti kaip iš jo “išaugti”, – sako Gabrielė.

Merginos tikslas – būti geriausia savo versija ir priimti pasaulį tokį, koks jis yra: “D.Kajokas savo eilėraštyje rašė: “vien tik gėlės yra išmintingos / net ir keisdamos spalvą jos visai nebando pakeisti pasaulio”. Norėtųsi bet kažkiek tos išminties per gyvenimą “užsidirbti”.

Aktyvus gyvenimas, pasak Gabrielės, vis dažniau priverčia susimąstyti ne ką daryti, o ko verčiau nedaryti. “Kuo ilgiau gyvenu, tuo tas sąrašas ilgėja 🙂 Tai maži laiką “ryjantys” dalykai, kurie neteikia džiaugsmo nei man, nei kitiems. Vienu metu netgi bandžiau padaryti “not to do” sąrašą. Sekėsi gan sunkiai, nes atrodo, kad viskas svarbu. Bet iš tiesų visos papildomos veiklos dažnai nukreipia dėmesį nuo iš tikrųjų labai svarbių dalykų. Mano siekis, kad “nedaryti” sąrašas būtų daug ilgesnis už “padaryti” sąrašą”, – šypsosi mergina.

O koks šios, jau seniai Lietuvoje negyvenančios merginos ryšys su gimtine? “Pasiilgstu Lietuvos ir šeimos, mokyklos laikų draugų. Į užsienį išvykau vos pabaigus mokyklą, todėl Lietuvoje neteko gyventi savarankiško gyvenimo. Tuo metu atrodė, kad kažkur kitur yra geriau. Ir tam tikra prasme buvo. Tačiau per dešimt Anglijoje, Danijoje ir Švedijoje praleistų metų suprantu, jog yra dalykų, kurių jokia kita šalis niekada neatstos”, – atvirauja iš nedidelio miestelio Kauno rajone kilusi mergina.

Gabrielė ir jos vyras – tikri aktyvistai. Didžiausi jų hobiai – gamta, vanduo ir kelionės dviračiu. “Kaip kažkas pasakė, negalima ir minti dviratį, ir būti nelaimingu”, – juokiasi mergina. Ir nors Švedijoje ji gyvena dar gana neilgai, jau spėjo dviračiu apvažiuoti net tolimiausius Stokholmo kampelius bei pakeliauti šalies Šiaurėje. Jos mėgstamiausios vietos – Nacka rezervatas, Rosendals Trädgård, Abisko ir visas Kungsleden takas Laplandijoje.

Ką Gabrielė, turinti gyvenimo patirties keletoje šalių, patartų į Švediją atsikrausčiusiems jauniems lietuviams? “Gyvenk, džiaukis, semkis patirties, o kai atsiras noras – grįžk į Lietuvą. O iki tol žinok, kad picų išsinešimui čia gabaliukais nesupjausto. Tai arba paprašyk iškart užsisakant arba nešiokis savo įrankius :)”, – pabaigai pajuokauja projekto dalyvė.

Publikuota 2020-10-15

Mantautas Neniškis

  • Finansinių nusikaltimų tyrėjas / Etinis hakeris
  • 30 metų
  • 7 metai Švedijoje

Tirti finansinius nusikaltimus, o kartais net ir pačiam atsidurti nusikaltėlio rolėje ir įsilaužinėti į įmonių sistemas, tiesa – jų pačių užsakymu. Štai tokia yra jau septynerius metus Švedijoje gyvenančio jauno lietuvio kasdienybė. Skamba kaip iš įdomaus filmo? Mums taip pat 🙂 Kaip Mantautas atkeliavo iki šio įdomaus ir ypatingai atsakingo darbo Švedijoje?

“Lietuvoje baigiau Verslo informatikos bakalaurą Vilniaus universitete. Jo metu, antrame kurse, su Erasmus mainų programa išvykau pusei metų pasimokyti į Švedijoje esantį Borås miestelį. Tuomet ir pamilau Švediją – grįžęs tėvams pasakiau, kad žadu ten gyventi”, – apie pirmuosius kartus Švedijoje pasakoja vaikinas.

“Dar nepasibaigus bakalauro studijoms įstojau į Jönköping’o Tarptautinę verslo mokyklą (JIBS), kur ir pabaigiau IT, Management and Innovation magistrą. Po šių studijų gavau darbo pasiūlymą PricewaterhouseCoopers “PwC” įmonėje Stokholme, persikėliau čia ir pradėjau dirbti kaip finansinių nusikaltimų tyrėjas. Taigi dabar aš ne tik tiriu nusikaltimus, bet taipogi dirbu ir su techniniais dalykais – kompiuterių, telefonų, pašto dėžučių analizavimas ir pan. Taip pat neseniai pradėjau dirbti toje pačioje įmonėje su įsiskverbimo testavimu, kitaip sakant, pradėjau įsilaužinėti į įmones jų pačių užsakymu”, – apie savo darbą pasakoja Mantautas.

Vaikino darbuose būna ir mokymų, kuriuose tenka išbandyti savo jėgas profesinėje srityje. O čia Mantautas “ne pėsčias” – jau gali didžiuotis ir pelnytais pasiekimais: “Prieš keletą metų dalyvavau mobiliųjų telefonų analizavimo mokymuose – kartu su kolegomis iš Olandijos oro uosto policijos, Švedijos bei Norvegijos armijų, Lietuvos STT, Liuksemburgo policijos ir t.t. Suskirstyti į komandas turėjome iššūkį – išspręsti žmogžudystę per šešias valandas. Gavome aukos telefoną, asmens, kuris rado auką telefoną ir aukos antrosios pusės telefoną. Mūsų komanda laimėjo ir pelnė “Lethal Forensicator” medalį. Tai labai svarbus medalis tyrėjams. Nuo šiol galiu dalyvauti tolimesniuose iššūkiuose, skirtuose tik medalio turėtojams, ir kovoti dėl kitų medalių.”

Klausantis Mantauto atrodo, kad savo srityje ir Švedijoje jis jaučiasi it žuvis vandenyje ir vaikinas tai tik patvirtina. “Jaučiuosi labai gerai gyvendamas čia, Švedija yra nuostabi šalis su daugybe galimybių jaunam žmogui. Tačiau myliu ir Lietuvą, džiaugiuosi ten užaugęs, ten mano šeima, ateityje žadu ten ir sugrįžti”, – sako iš Kauno kilęs projekto dalyvis.

Be itin atsakingo darbo, vaikinas turi ir kitų veiklų. Sako, net sunku išvardyti ar kažką ypatingai išskirti. “Visada renkuosi aktyvesnę veiklą nei poilsį: žaidžiu skvošą, tenisą, krepšinį, golfą, vaikštau į sporto klubą, baseiną, bokso treniruotes. Planuoju išbandyti ir padelį”, – vardija aktyvistas.

Paklaustas, kaip save apibūdintų, Mantautas pripažįsta, kad tai nelengva užduotis. Tad paprašo kolegos. O šis vaikinui gerų žodžių negaili: “Protingas, organizuotas, ištvermingas, turintis gerą humoro jausmą, patikimas, vertinantis šeimą ir draugus, visada laikosi savo žodžio. Plius principingas, užsispyręs problemų sprendėjas”, – dėstydamas kolegos žodžius šypsosi LJB narys.

Jaunam vaikui – dar visas gyvenimas prieš akis, tad ir svajonių ateičiai netrūksta. Tačiau dalindamasis planais jis išlieka paslaptingas ir pragmatiškas: “Pats svarbiausias tikslas man – tai džiaugtis gyvenu, daryti tai, ką noriu, kas patinka, išbandyti naujus potyrius, atrasti naujas veiklas, kas gali mane stimuliuoti”.

Ką Mantautas patartų į Švediją atsikrausčiusiems jauniems lietuviams? “Būkit aktyvūs, dalyvaukit įvairiuose renginiuose, susipažinkit su įdomiais žmonėmis ir semkitės įkvėpimo”.

Publikuota 2020-10-08

Kristina Druceikaitė

  • Medicininės chemijos mokslų doktorantė
  • 31 metai
  • 4 metai Švedijoje

Jei keliaudami gamtoje pamatysite ant uolų kybančią šviesiaplaukę jauną moterį, žvilgtelėkite, ar tai ne Kristina . Būtent ši projekto dalyvė – tikra laipiojimo uolomis entuziastė. Tačiau ne tik gamtoje, bet ir, kaip pati pažymi, tam skirtose sporto vietose.

“Mėgstu ne tik šią vieną veiklą. Mane domina gastronomija, mėgstu gaminti, skaityti, sportuoti…. O laisvalaikiu su antrąja puse laipiojame bei keliaujame po kalnus. Žodžiu, leidžiame laiką kiek pavyksta aktyviau ir gamtoje”, – sako “Mes Švedijos lietuviai” projekto dalyvė.
Ir asmeninius pasiekimus Kristina dažnai skaičiuoja pagal šią veiklą. “Labiausiai džiaugiuosi, kai įveikiu kažkokį fizinį iššūkį. Tai gali būti įkoptas kalnas, nubėgtas pusmaratonis ar įlipta aukštą sieną/uolą”, – pažymi mergina.

Tačiau gamta ir sportas Kristinai – tik pomėgis. Kasdienė moters veikla – mokslinė. Ji studijuoja doktorantūrą Karolinska Institutete ir RISE – dirba su DNR ir chemine technologija. “Prieš pradėdama doktorantūros kelią Švedjoje, irgi dirbau chemike – karjeros pradžioje labiau kultūros srityje, nes mano darbas buvo susijęs su restauravimo ir konservavimo chemija, o vėliau, dar prieš išvykstant į Švediją, pradėjau dirbti biotechnologijos srityje”, – savo profesiniu keliu dalijasi Kristina.

O ir atvykimo į Švediją priežastis buvo doktorantūros studijos. Tik tuomet ne jos pačios, o širdies draugo, dabar jau sužadėtinio. Ir panašu, kad šis žingsnis pačią Kristiną paskatino tęsti mokslinį kelią. Šiuo metu didžiausias jos tikslas – sėkmingai baigti studijas ir apsiginti disertaciją.
Per ketverius gyvenimo Švedijoje metus Kristina čia apsiprato ir sako besijaučianti gerai: “Man priimtina skandinaviška estetika ir kultūra. Taip pat patinka gyventi dideliame mieste bei gana tarptautinėje bendruomenėje”.

Tačiau ryšio su Lietuva projekto dalyvė taip pat sako nepraradusi. “Mano šeima, giminės ir didelė dalis draugų gyvena Lietuvoje. Mėgstu ten sugrįžti, keliauti po šalį. Kartais pasiilgstu ir lietuviško maisto. Tačiau man gera daugelyje šalių”, – patikslina Kristina, Lietuvoje užaugusi Šiaulių rajone.
Kelionių mėgėja jau spėjo ištyrinėti ir nemažą dalį Švedijos. Kaip vieną mėgstamiausių vietų pašnekovė įvardija Šiaurinę Švediją (Laplandija), taip pat jai įspūdį paliko – Bohuslän bei Höga Kusten. O Stokholme viena gražiausių jai vietų – miesto biblioteka (Stadsbiblioteket), taip pat patinka senamiestis ir archipelagai.

Ką Kristina patartų jauniems lietuviams, atsikrausčiusiems į Švediją? “Nors švedai puikiai kalba angliškai, nepatingėti pasimokyti švedų kalbą, nes tai labai naudinga gyvenant šioje šalye”.

Publikuota 2020-10-01

Monika Lionaitė

  • ‘Openhack 2020 Australia’ įkūrėja ir verslininkė, tarptautinių inovacijų ir IT projektų vadovė
  • 24 metai
  • 7 metai Švedijoje

Moniką apibūdinti vos keletu sakinių sunku. Tiek veiklų ir pasiekimų 24-erių metų žmogui, atrodo, neįtikėtina. Studijos, praktikos, darbai, savanorystė, verslas, hobiai – viskas vienu metu ir su daug energijos. Bet apie viską nuo pradžių.

“Šiuo metu organizuoju globalius hackathonus (IT projektų ir prototipų kūrimas) ir startuolių kurimą bei vystyma Skandinavijos, Europos, Kinijos ir Australijos rinkose. Esu baigusi magistrą Tarptautiniame ir palyginamajame švietime bei Tarptautinės vadybos bakalaurą Stokholmo universitete. Taip pat studijavau politikos mokslus, tarptautinius ryšius, žurnalistiką, kinų kalbą Stokholmo, Södertorno ir Uppsalos universitetuose.

Studijuoju ir antrą magistrą – Strateginę informacinių sistemų vadybą Stokholmo ir Australijos Nacionaliniame universitetuose. Esu įkūrusi IT inovacijų verslą ‘Openhack 2020 Australia’, kurio pagrindinė veikla – globalių hackathonų organizavimas bendradarbiaujant su globaliomis organizacijomis ir verslo atstovais atrandant inovatyvius būdus ir sukuriant projektų prototipus, kurie prisidėtų prie tvarios verslo veiklos vystymo skaitmeniniame amžiuje”, – apie savo veiklas pasakoja projekto “Mes – Švedijos lietuviai” dalyvė, kurios gyvenimo moto – “Mokytis, dalintis žiniomis ir kurti tvarius produktus”.

O kaip ši aktyvi lietuvė atkeliavo į Švediją? “Nuo vaikystės leisdavau vasaras Švedijoje, su šeima daug keliavome tad pamilau šios šalies kraštovaizdį bei jūros ošimą. O vėliau dėl tarptautinių karjeros ir mokslo galimybių nusprendžiau persikraustyti į Švediją dar budama gimnaziste Tarptautinio bakalaureato programoje. Dalis mano šeimos jau buvo įsikūrusi Stokholme, tad neužtruko kol šis miestas tapo nuolatiniais mano namais”, – sako Monika.

Pasak merginos, tiek gyvenimas Švedijoje, tiek skandinaviškas gyvenimo stilius jai artimas lietuviškam. Čia ji atrado ir daugybę veiklų įvairiose organizacijose, buvo Eurovizijos Stokholme Lietuvos delegacijos koordinatore 2016-aisiais bei Nobelio Premijos 2016 Stokholme viena iš ceremonijos koordinatorių. Monikai teko ir Švedijos švietimo sistemoje aktyviai atstovauti tarptautinių studentų teises dirbant Tarptautinių studentų koordinatore Stokholmo universitete, bendradarbiaujant su švietimo ministrais, universitetų rektoriais ir profesoriais rasti būdus, kaip efektyviai reformuoti aukštojo mokslo švietimo sistemą Švedijoje, Europoje bei kitose pasaulio šalyse.

Ir nors Švedijoje gyvenanti mergina turi labai įtemptą mokslo ir darbo grafiką, tačiau visuomet randa laiko ir su Lietuva susijusių veiklų puoselejimui: “Lietuvybė man – tai savitos kalbos puoselėjimas, vertybės, modernaus gyvenimo supratimas. Emigracija daug prisidėjo prie Lietuvos vardo garsinimo, investicijų pritraukimo ir pakitusio suvokimo, jog kad būtum lietuviu nebūtina gyventi Lietuvoje. Patriotiškumo jausmas ypatingai išauga keliaujant ir bandant pažinti kitas kultūras per lietuviškų vertybių prizmę.

Šiuo metu esu Globalios Lietuvos garbės ambasadore Globalios Tauragės regionui Švedijoje ir Australijoje, buvau viena pirmųjų LJB sekretorių, atlikau praktiką Lietuvos ambasadoje Stokholme ir atstovybėje Ženevoje. Esu ir Kanberos lietuvių bendruomenės nare Australijoje. Dalyvauju lietuvių išeivijos menininkų projektuose. O prieš keletą vasarų pradėjau organizuoti paplūdimio tinklinio treniruotes lietuviams Stokholmo regione. Tai tapo tradicija, kuri tęsiasi iki šiol ir suburia lietuvius aktyviam laisvalaikiui. Tai džiugina!”

Nuolat įsisukusi į veiklas Monika nepamiršta ir pasvajoti. Vienas jos tikslas-siekis itin prasmingas – “įgalinti daugiau žmonių, ypatingai merginų, atrasti save technologijų srityje. Būtent todėl yra intensyviai vystoma mano kompanijos ‘Openhack 2020 Australia’ veikla”.

“Visos galimybės pasidaro kur kas prieinamesnės įvaldžius tos šalies, į kurią esate atvykę kalbą ir kultūrą”, – įsitikinusi mergina, kurios vienas svarbus patarimas į Švediją atvykusiems lietuviams būtent toks – išmokti švedų kalbą, kuri atvers daugiau kelių į bendravimą ir karjerą: “Švedai labai tolerantiskai sutinka atvykėlius su malonia šypsena, tačiau užmegzti draugystę ir integruotis į visuomenę pareikalaus nemažai kantrybės ir supratimo. Dažnu atveju daug tarptautinių studentų ir profesionalų Stokholme susiburia į tarptautinių draugų ratą, kuriame švedai – retenybė, tad nekeista, jog švedų kalbos trūkumas labai apsunkina tolimesnes karjeros galimybes. Tad linkiu kantrybės bandant pažinti švedus ir skandinaviško gyvenimo ypatybes”.

Publikuota 2020-09-24